 ,,Sraigė įsižeidusi kilstelėjo skrybėlę ir išdidžiai atsakė Pipirui:
-Aš niekur neskubu, Pipire. Sugeriu į save kiekvieną pavasario spindulį, užuodžiu vasaros gėlių aromatą, o kokie mano pasivaikščiojimai po lietaus... Ilgi, lėti, bet visai nenuobodūs! Kai iškrenta sniegas, stebiu lauke žaidžiančius vaikus, kartais pastatau sniego senį savo skrybėlaitėje. Aš visuomet viskam turiu laiko!” Šie metai mus, kaip Sraigę ir Pipirą, mokė būti ,,čia ir dabar”: rankose tirpstant planams, neįvykus susitikimams, ilgą laiką neapkabinus artimųjų tik darkart supranti, kad nėra nieko pastovesnio už laikiną. Kad labai daug dalykų nuo mūsų nepriklauso ir kartais turime leistis būti nešami tėkmės... o tai taip keista, kai esame įpratę kontroliuoti aplinkybes, o ne joms paklusti. |
