Augindami saugius ir laimingus vaikus, mokome juos pasitikėti pasauliu, kitais žmonėmis, o taip pat ir savimi. Dešimtis kartų per dieną pasakome jiems, kad mylime, o jie meilę grąžina su kaupu. Ar skatindami kurti santykius, socializuotis, būti bendruomeniškais, nepamirštame parodyti mažiesiems, kaip svarbu mylėti save? ​

,,Sraigė įsižeidusi kilstelėjo skrybėlę ir išdidžiai atsakė Pipirui:
     -Aš niekur neskubu, Pipire. Sugeriu į save kiekvieną pavasario spindulį, užuodžiu vasaros gėlių aromatą, o kokie mano pasivaikščiojimai po lietaus... Ilgi, lėti, bet visai nenuobodūs! Kai iškrenta sniegas, stebiu lauke žaidžiančius vaikus, kartais pastatau sniego senį savo skrybėlaitėje. Aš visuomet viskam turiu laiko!”
​       Šie metai mus, kaip Sraigę ir Pipirą, mokė būti ,,čia ir dabar”: rankose tirpstant planams, neįvykus susitikimams, ilgą laiką neapkabinus artimųjų tik darkart supranti, kad nėra nieko pastovesnio už laikiną. Kad labai daug dalykų nuo mūsų nepriklauso ir kartais turime leistis būti nešami tėkmės... o tai taip keista, kai esame įpratę kontroliuoti aplinkybes, o ne joms paklusti. 

​Su nekantrumu laukiame savo vaiko pirmųjų garsų. Gugavimo, juoko, unikalių, tik jam suprantamų žodelių, vėliau jau aiškių: ,,mama”, ,,tete”, ,,namo” ir t.t. O kai tų žodelių nesigirdi? Kaip paskatinti ir suaktyvinti vaiko kalbos raidą? Ir kada kreiptis į specialistus?
 
Tik bendraudamas su suaugusiais vaikas išmoksta kalbėti - tai pagrindinė kalbinės raidos taisyklė. Vaiko kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis, taigi tėveliai, kurie džiaugiasi, kai jų mažylis ramiai sau žaidžia kamputyje, o jie gali atsikvėpti arba nukreipti savo dėmesį į ekranus - būkite budrūs. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai, todėl tėvų užduotis: kalbėti ir kalbinti savo mažuosius jau nuo ankstyvos kūdikystės.